Am dori să cultivăm o cultură a discuțiilor

...cu ajutorul agriconBLOG

agriconBLOG

07.04.2021 - Peer Leithold (Send email to Peer Leithold)

N tręšimo apribojimai raudonosiose zonose

Trąšų potvarkio kritika

Norėčiau pradėti nuo tam tikrų principų. 2017 m. priimtas ir 2020 m. peržiūrėtas, t. y. sugriežtintas, Trąšų potvarkis dabar galioja visu pajėgumu ir kelia didelių problemų visoms žemės ūkio įmonėms.

Visų pirma, šis potvarkis užgriozdina mus naujais įpareigojimais pateikti įrodymus, nustato mums kontrolę ir didina biurokratinę ūkio valdymo naštą. Ar kada nors paklausėte savęs, kiek laiko pastaraisiais metais neproduktyviai tam sugaišote? Kas būtų nutikę, jei šį laiką būtumėte skyrę savo pasėliams įvertinti ir tręšimui azoto trąšomis optimizuoti?

Antra, moksliniu, t. y. agronominiu, požiūriu reglamentas yra techninė nesąmonė. Kiekvienas gerai išsilavinęs agronomas žino, kad fiksuotų orientacinių verčių ir fiksuotų trąšų poreikio verčių nustatymas neatitinka prigimties. Jei mus valdantieji iš tiesų norėtų sumažinti azoto perteklių, kuris kai kuriais atvejais yra per didelis, vienintelis dalykas, kurį būtų galima padaryti, - reikalauti, kad būtų laikomasi konkrečiai vietovei būdingo azoto balanso, ir investuoti į ūkininkų kvalifikacijos kėlimą arba naujos kartos mokymą. Jau kelis dešimtmečius žinoma, kad tręšiant optimaliai, azoto balansas yra mažas ir ilgainiui pasiekiami optimalūs ekonominiai rezultatai.

Trąšų reglamente reikalaujama, kad mes, ūkininkai, tręštume pagal vadinamąsias trąšų poreikio vertes. Pagrindinė formulė iš esmės yra tokia: Derlius, padaugintas iš ekstrakcijos koeficiento ir atėmus Nmin = trąšų poreikio vertė. Raudonosiose zonose dar 20 proc. išskaičiuojama iš visų mokesčių. Ir tai turėtų būti taikoma VISOSE Vokietijos srityse. Tai agronomijos akmens amžiaus procedūra. Kaip pamatysime po akimirkos, ši procedūra neveikia net viename lauke.

Požiūriai

Tačiau pereikime prie to, kas šiuo metu yra būtina. Ir tai yra klausimas, kaip mes su tuo susidorosime.

Sprendimas Nr. 1: bandoma faktiškai bendrauti su įstatymų leidėju ir pakeisti įstatymą. Buvo daug rimtų bandymų tai padaryti. Pavieniai ūkininkai, asociacijos ir federacijos kovojo drąsiai ir atsidavusiai. Tikėjimas faktų logika, tvirtais įrodymais ir ekspertų nuomonėmis liko neišgirstas politikoje ir galiausiai buvo sumaltas teismų malūnuose. Galbūt čia ir bus etapo pergalė, tačiau kova buvo pralaimėta visose lenktynėse.

Sprendimas Nr. 2: žmogus apeina teisės aktus jų nesilaikydamas, bet užpildydamas popierinius įrodymus taip, kad jie atitiktų teisės aktų reikalavimus. Tai, be abejo, gana pragmatiškas sprendimas, tačiau ilgainiui problemos nepanaikina.

Sprendimas Nr. 3: pabandykite sumažinti ekonominį reglamentų poveikį, sumaniai reaguodami į pasėlių auginimą. Visų pirma, vietovėse, kuriose yra itin didelė gyvūnų koncentracija, tai nebus veiksminga ir nepadarys ekonominės žalos.

Augalininkystės pagrindai

Remdamasis Dr. Alberto 20 metų trukusiu azoto kiekio didinimo bandymu žieminiuose kviečiuose (priemolio vietovė, Saksonija) kaip pavyzdžiu, norėčiau įrodyti, kad Trąšų potvarkis yra absurdiškas. Pirmiausia - neapdoroti duomenys:

Šios išvestinės

1. Tarp optimalaus derliaus ir atitinkamo tręšimo lygio nėra pastovios priklausomybės laikui bėgant. Tręšimo lygio įvertinimas pagal balansavimo schemą yra akivaizdžiai neteisingas. Optimalaus tręšimo lygio nuokrypis nuo teorinės fiksuotos vidutinės vertės vidutiniškai yra +-70 kg N/ha. Mūsų pavyzdyje absoliutūs metinio N optimumo svyravimai yra nuo 60 iki 245 kg N/ha. Tai nėra naujas atradimas. Žinios apie tai žinomos jau 50 metų.

2. Tręšimo metu nėra žinomas nei lauko, nei posėlio derlius, kurio galima tikėtis per vienerius metus. Mūsų pavyzdyje optimalus derlius yra 65-121 dt/ha. Visi derliaus įvertinimo būdai, pagrįsti istoriniais derliaus duomenimis ir papildoma informacija, nebuvo sėkmingi. Pasaulyje nėra jokios procedūros, pagal kurią būtų galima pakankamai tiksliai numatyti derlių. Apskaičiuodami trąšų poreikį naudojame fiktyvius skaičius.

→ Iš to išplaukia: Jei laikysitės DVO ir tręšite pagal griežtus nurodymus, arba iššvaistysite trąšas, arba prarasite derlių. Tai, ar labiau nukentėsite dėl trąšų švaistymo, ar dėl derliaus praradimo, visada priklauso nuo konkretaus atvejo ir negali būti prognozuojama. Tiesa ta, kad gerose vietose derliaus nuostoliai yra mažesni nei silpnose vietose. Blogiausias derinys - mažiau palanki vieta ir raudona zona.

3. Tarp Nmin ir optimalaus tręšimo lygio nėra pastovaus ryšio. Optimalus tręšimo azoto trąšomis lygis, priklausomai nuo Nmin reikšmių, svyruoja +/- 50 kg N/ha, t. y. 100 kg koridoriuje aplink teorinę vidutinę vertę. Be to, teorinė vidutinė vertė priklauso nuo konkrečios srities ir praktiškai negali būti nustatyta.

→ Iš to išplaukia: Nmin analizės, skirtos optimaliam tręšimui, yra pinigų švaistymas. Šias pastangas reikėtų taupyti.

4. Nėra ryšio tarp dirvožemio aprūpinimo Nmin po žiemos ir vėlesnės mineralizacijos (pagrindinis derlius padaugintas iš 2,5 kg N/dt atėmus Nmin). Todėl iš Nmin negalima daryti išvadų apie mineralizaciją. Ir galiausiai, bet ne mažiau svarbu, kad Nmin reikšmės yra labai skirtingos mažose teritorijose. 10 ha sudėtinis mėginys gali nuraminti tikrintoją ar sąžinę, tačiau jis neturi nieko bendro su augalininkyste ir tręšimu.

Apibendrinant galima teigti, kad Trąšų potvarkis neturi mokslinio pagrindo. Tai visiškai savavališkas reglamentas.

Akivaizdus poveikis

1. Ūkių, kuriuose naudojamos organinės trąšos, azoto balansas paprastai yra blogesnis nei grynų prekinių kultūrų ūkių. Bežemė gyvulininkystė, kurioje auginama maždaug nuo 1,5 GM/ha ir daugiau, turi išvežti iš regiono joje susidarančias maistingąsias medžiagas. Tai reiškia daugelio mažesnių ūkių pabaigą. Ūkiai, kuriuose gyvulių skaičius yra 0,5-1,5 GM/ha, vis dažniau negali pasiekti optimalaus derliaus. To priežastis - griežtas N balanso tvarkymas ir mažesnis organinių trąšų efektyvumas, palyginti su mineralinėmis trąšomis.

2. Geresnėse vietose esantys grynosios žemdirbystės ūkiai gali susitvarkyti, jei sugeba užtikrinti, kad tiekiamos trąšos būtų gerai panaudojamos. Likučiai turi tendenciją artėti prie nulio ir tapti neigiami. Silpnose svetainėse balansai greičiau tampa neigiami. Trumpuoju ar vidutinės trukmės laikotarpiu prasideda nuosmukio spiralė.

3. Raudonosiose zonose šis procesas yra greitesnis ir radikalesnis.

4. Ypač raudonosios zonos yra kryžkelėje. Arba jie plečiasi, jei reikia, iki ekologinio ūkininkavimo, rizikuodami prarasti ekonominę nepriklausomybę dabartinėmis kainomis. Žmogus tampa dar labiau priklausomas nuo valstybės pagalbos nei anksčiau. Arba žmogus eina naujos (senos) žemės ūkio formos keliu.

Nauja žemdirbystės forma pagal griežtus azoto apribojimus

1. Įpraskite tręšti tik pagal faktinį azoto poreikį, o ne pagal griežtą receptą! Tam visų pirma reikia greitai veikiančių ir mažai nuostolingų trąšų.

2. Būtinai padalykite visas sumas! Kiekvienas padalijimas užtikrina keliais procentais didesnį N efektyvumą. Nykščio taisyklė: padalijus visą kiekį į dvi dovanas, N efektyvumas padidėja maždaug 10 %. Esant ribotam bendram N kiekiui, derliaus padidėjimas yra tikrai didesnis nei papildomo kirtimo kaina.

3. Nuo šiol tręškite papildomas sritis naudodami N jutiklį! Tokiu būdu trąšas tręšite ten, kur jos gali duoti didžiausią derliaus prieaugį iš 1 kg azoto. Ypač jei apskritai turite likti žemiau N optimalios lauko vertės. Naudokite N jutiklį ir vasariniams pasėliams! Visą trąšų kiekį kukurūzams, bulvėms, cukriniams runkeliams ir vasariniams javams padalykite į du tręšimus.

Vien šiomis priemonėmis pasieksite apie 20-30 % didesnį N efektyvumą!

4. Jei įmanoma, nuolat tręškite ne daugiau kaip 50 % viso reikiamo azoto kiekio organinėmis trąšomis! Likusieji 50 % turi būti tręšiami mineralinėmis ir greitai veikiančiomis trąšomis.

5. Jei įmanoma, stenkitės tęsti sėjomainą! Venkite auginti kviečius po kviečių!

6. Arkite, kur tik įmanoma! Dėl seklesnio ir mažesnio žemės dirbimo daugumoje vietų dirvožemis yra tankesnis, todėl šaknys turi didesnį pasipriešinimą įsiskverbimui, sumažėja stambiųjų porų tūris, pavasarį lėčiau įšyla, lėčiau ir vėliau mineralizuojasi N, todėl reikia daugiau N-mineralinių trąšų.

7. Padidinkite azoto efektyvumą tręšdami kalkėmis, fosforu, kaliu ir magniu pagal konkrečią vietą ir palaikydami optimalų jų kiekį!

Jei nuosekliai įgyvendinsite šiuos pasiūlymus, galėsite kompensuoti didžiąją dalį ekonominių nuostolių DVO sąlygomis ir ypač raudonosiose zonose.